Aš praleidžiu daug laiko mąstydama ir vienas iš mano mėgstamiausių apmąstymų objektų yra prigimties ir ugdymo santykis. Kiek nulemia tėvystė? Mes sunkiai triūsiame ir nerimaujame. Skaitome naujausias painias, viena kitai prieštaraujančias studijas ir nuomones. Mes stimuliuojame, mokome, auginame taip, kaip buvome auginti patys, dėl to, kad tai puikiai veikė, arba radikaliai priešingai – dėl to, kad ne. Mes abejojame, paleidžiame laisvai eigai, stresuojame ir (pagal „New York Magazine“ straipsnį „All Joy And No Fun“) jaukiame savo laimę. Ir kam?

Jeigu tikėtume dauguma dvynių studijų, mūsų vaiko ateitis daugiausia diktuojama genetikos, nulemtos per apvaisinimą. Taigi, kodėl tiesiog nešokus į keleivio sėdynę ir nesimėgavus kelione? Gal dėl to, kad dauguma mūsų jaučiame, jog tikrai turime rimtesnį vaidmenį, ne tik nerimauti, įkelti ir iškelti mažylius iš automobilio kėdučių ir kelti jiems gėdą vien savo egzistavimo faktu, kai jie tampa paaugliais.

Mano pačios patirtis mane įtikina, jog tėvai turi milžinišką įtaką savo vaikams, ypač pasitikėjimo savimi, saugumo ir savęs suvokimo klausimais. Mes esame tie, kurie padedame savo vaikams patogiai jaustis savame kailyje, vadovautis savo galva, būti iš esmės motyvuotais. Skatiname savo mažylį pažinti save, suderinti savo genetinius polinkius, talentus ir troškimus. Mes negalime pakeisti vaiko prigimties, bet turime galią padėti jam jausti gilesnį ryšį su tuo, kas jis yra, ir jausti pasitenkinimą (arba nepasitenkinimą) savimi.

Štai keletas būdų paskatinti saugų ir pozityvų kūdikio savęs suvokimą.

Vieta ir laikas kūdikio idėjų ugdymui

Netrukus po gimimo kūdikis sugeba pasirinkti, inicijuoti savo mintis ir veiksmus. Jeigu suteikiame galimybę kūdikiui leisti laiką nesikišdami ir netrukdomai judėti saugioje aplinkoje, jis gali pradėti gyventi tarp miego, maitinimo ir vystyklų keitimo – gyventi savo gyvenimą, nesikoncentruodamas į tėvus ir ir jų norus.

Šis nepriklausomybės pojūtis vystysis į ilgus žaidimo periodus, kuriuos mūsų vaikas naudos mokydamasis apie save ir jį supantį pasaulį. Gebėjimas atrasti jaukumą ir džiaugsmą žaidžiant nepriklausomai yra nesibaigianti dovana ir tėvams.

Priėmimo būsena

Mes skatiname savo kūdikį būti savimi, kai jį tyliai stebime ir atsakome jam žaidžiant, o ne imamės nurodymų. Tai skamba lengviau nei yra. Atsispirti norui parodyti kūdikiui objektą, kurio jis dar nepastebėjo, ar išmokyti jį, kaip veikia koks nors žaisliukas, gali būti įdomus ir vertingas iššūkis.

Kūdikių specialistė Magda Gerber skatino tėvus leisti vaikui žaidimo metu būti rašytoju, režisieriumi ir pagrindiniu aktoriumi. Tėvai yra geriausi scenos dizaineriai, atsakingi už mažylio žaidimo erdvę, o paskui jų yra prašoma atsisėsti į pirmą eilę ant grindų. Bet kokios tėviškos darbotvarkės išsižadėjimas mažyliui siunčia galingą pasitikėjimo ir priėmimo žinutę – „Ką tu bepasirinktum daryti žaisdamas, man yra įdomu”. To pakanka, o ne, „Nedaryk to, ką nori, daryk štai tai“.

Pripažinimas vietoj pagyrimų ar apdovanojimų

Mūsų mažyliai siekia mums įtikti ir išsaugoti jų vidinę motyvaciją yra iššūkis, bet tikrai vertingas. Tai yra pagrindas puoselėjant ryšį su savimi. Kartais tai yra taip paprasta kaip pripažinimas: sakome „Tu tai padarei“, kai mūsų vaikas atlieka užduotį, žiūrint jam į akis su pasididžiavimo šypsena, tačiau tramdant impulsą ploti ar automatiškai uždėti patvirtinimo antspaudą „Šaunuolis“.

Taip siekame, kad mūsų vaikas valdytų savo pasiekimus (tokius kaip vaikščiojimas, dėlionės sudėliojimas, skaitymas ar naudojimasis tualetu), o ne jaustųsi stumiamas ar papirkinėjamas daryti tai, kas būtų malonu kitiems.

Mes taip pat norime, kad mūsų vaikas rinktųsi veiklos sritis, kurios jį džiugintų, ir džiaugtųsi pasirinkta veikla, vien jos darymu. Savo knygoje “Punished by Rewards” (liet. ,,Nubaustas apdovanojimais”) Alfie Kohn’as pataria nenaudoti apdovanojimų, nes jie gali mokyti vaikus nustoti džiaugtis procesu. Jei vaikui duodamas prizas už perskaitytas knygas, jis gali liautis pasitikėjęs savo paties meile skaitymui – „Kodėl esu papirkinėjamas skaityti? Tikriausiai tai nėra įdomu“.

Pasitikėti savo vaikais, kad jie pasirinktų patys

Mūsų vaikui augant, mes skatiname jo paties savęs suvokimą, kada tik įmanoma, leisdami jam priimti sprendimus, ypač susijusius su žaidimais ar papildoma veikla. Mano vyras ir aš šio požiūrio laikomės iki kraštutinumo ir jis puikiai veikia mūsų šeimoje. Mes laukiam, kol mūsų vaikai pasiprašo išbandyti konkretų sportą, užsiėmimą ar klasę, nebrukdami jiems savo norų ir leisdami jiems nebetęsti pasirinktos veiklos, kai jie taip nusprendžia. Sulaukę, kad idėjos ateitų iš vaikų, galime būti užtikrinti, jog susidomėjimas kyla iš jų, o ne iš mūsų, ir taip pat galime pasitikėti, kad jie yra pasiruošę tam, kad ir kas tai būtų. Kai kurie tėvai nesutinka su šiuo požiūriu, bet mūsų teorija yra tokia, kad mūsų vaikai save pažįsta geriau ir dėl to geriau žino, kokioje srityje nori padirbėti. O mes norime, kaip taip ir būtų.

Broliai ir seserys be etikečių

Dažnai pasitaiko, jog tėvai uždeda etiketes ar apibrėžia vaikams konkrečias sritis, ypač, jei jie turi daugiau nei vieną vaiką. Tėvai tiki, kad skatina savo vaikų individualumą, kai Dženę identifikuoja kaip futbolo žvaigždę, Robertą – kaip trombono muzikantą, Molę – kaip matematikos meistrę ir panašiai. Tačiau šios rolės apriboja, vietoje jų geriau suteikime savo vaikams pasirinkimų laisvę – jie visi gali žaisti futbolą ar groti trombonu, nepaisant to, ar jie tam turi ypatingų gabumų. Gali tiesiog išbandyti dalykus, kurių nori patys.

Priimti visus jausmus

Tėvų darbas yra suteikti vaikui meilę, o kartu ir tvirtas ribas ir stabdyti netinkamą elgesį, tačiau ne tą elgesį lemiančius jausmus. Kadangi mūsų emocijos yra mūsų esmė, tėvai turi būti atsargūs, kad nenubaustų, neteistų ar netgi nepakoreguotų emocijų, lemiančių netinkamą elgesį. Jei tamsiausi, neracionaliausi vaiko jausmai yra mums priimtini, jam nereikia nuo jų atsiriboti, juos neigti ar „užkasti“ tos savo pačių esybės dalies, todėl jis gali išlaikyti sveiką savo paties įvaizdį.

Dauguma mūsų galime suprasti tą atsiskyrimo nuo savęs paties jausmą ir tą kovą bandant atgauti vidinę motyvaciją. Mes, tėvai, turime galimybę pasiūlyti savo vaikui kitokią patirtį. Kai puoselėjame savo mažylio individualumą, leisdami jam palaikyti ryšį su tikrąja savastimi, jis gali augti, jausdamasis patogiai ir didžiuodamasis tuo, kas yra, labiau pasitikėdamas savo instinktais, priimdamas savo ir kitų jausmus. O tai, be abejo, yra vienas iš kertinių raktų į laimę.

„Esu, kas esu, ir tai yra viskas, kas aš esu“, – Popajus .

***

Su autorės sutikimu, išverstas Janet Lansbury straipsnis: Uniquely Me – 6 Ways To Help Our Children Know (And Love) Themselves

Nuotrauka: Kristina Rutkauskienė