Sveiki, aš Dovilė Šafranauskė, o čia naujas tinklalaidės „Pagarbi tėvystė“ formatas: ŠORTAI.

Šortai – tai kažkas trumpo ir lengvo. Paprastai sutinkami iš karto dviem formatais: audio – tinklalaidėje ir rašytine forma www.pagarbitevyste.lt puslapyje, skiltyje Epizodai. Šortai, kaip ir tikrieji šortai, yra trumpi ir neskirti pilnai padengti pasirinktos temos, labiau pasidalinti šiuo metu aktualiomis įžvalgomis bei pastebėjimais.

Tad pradedame! O apie ką gi šiuo metu kalbėtis, jei ne apie artėjančias šventes, kurių metu lankysime gimines, susitiksime su žmonėmis, kurių nesutinkame dažnai. Gali taip nutikti, kad tai, kaip jie elgiasi su vaikais, mums, švelniai tariant, nelabai patinka arba tas elgesys gerokai skiriasi nuo mūsų įprasto bendravimo. Būtent apie tai mums parašė Greta, kurios žinutė prasidėjo klausimu – kaip man išgyventi Kalėdas? A?

Tačiau apie viską iš eilės. Pirmiausia Gretos istorija bei klausimai:

„Sveiki, skaičau jūsų straipsnius ir pagalvojau, gal turėsit kokių patarimų kaip mums elgtis per šventes. Mūsų šeima didelė, turiu dar du brolius. Visi jau turime savų vaikų. Mes savo vaikus stengiamės auklėti pozityviai ir elgtis su jais pagarbiai. Tačiau mano broliai to nesupranta. Jie griežti, nevengia pakelto tono ir tiki, kad vaikai turi jų bijoti. Visai taip, kaip mes vaikystėje bijojom savo tėvų. Mūsu auklėjimas jiems atrodo juokingas – ką jie ir sako, vis pakomentuodami, kad mes per daug leidžiame ir cackinamės su vaikų nuomone. Jei bandau pasakyti, kodėl mes taip auklėjame – ginčas garantuotas. Kaip man išgyventi šventes nesusipykus? Nes kartais tiesiog verdu viduje, o seneliai nepadeda. Atrodo jie specialiai daro tai, ko kalbėjome ir prašėme nedaryti. Beje, Kalėdos ne išimtis, tas pats kartojasi visuomet mums susitikus. Labai reikia pagalbos.“

Iš tiesų, lengvai galima įsivaizduoti, kad vienaip ar kitaip šioje istorijoje save atpažįsta nemaža dalis tėvelių. Tie šeimos susitikimai nėra lengva užduotis, ypač kai auginame savo vaikus pagarbiai, o kitų šeimos narių požiūris į auklėjimą ganėtinai skiriasi.Tad kaip tokiu atveju elgtis, į kokį elgesį numoti ranka, o kur visgi brėžti griežtą ribą?

Čia mes mėgstame aiškumą ir paprastumą, tad pasitarkime, kaip supaprastinti šitą, iš pažiūros nevisai lengvą situaciją. Pabandykime suskirstyti dažniausiai pasitaikantį aplinkinių elgesį į tris dėžutes. Pirmojoje – tai, ką paliekame savieigai, antrojoje – labai nesukame galvos, bet reaguojame, o trečion sudedam tai, kam sakome griežtą ne.

Žinoma, galutinį sprendimą, kurion dėželėn papuola jūsų šeimos šventėms būdingas elgesys, jau turėsite priimti patys. Geriausia, iš anksto, dar namuose, kad atvykus į svečius, jūsų šeimos pozicija būtų aiški pirmiausia jums patiems.

Leiskite rutuliotis unikaliam santykiui

Taigi, iš pirmosios dėžutės traukiam įprastą, tradicinį elgesį – norėtumėm jį pakeisti, tačiau pavargsime tai darydami. Todėl išjunkime klausą įsijunkime šypsenas ir nekreipkime dėmesio, kai

seneliai susižavėjusiomis akimis kas kelias minutes giria jūsų mergaičių išvaizdą, kai pasakoja berniukams, kad šie negali eiti žaisti, kol VISKO nesuvalgė, nes neaugs ir nebus stiprūs. O susidūrę su vaikiškomis emocijomis bando įtikinti kad „viskas gi yra gerai“ ar netgi nusistebi, kad „toookie dideli vaikai neverkia“. Ir netgi tada, kai jie kokiais saldainiais ar kūčiukais bando nusipirkti dar ir dar vieną eilėraštuką. O ypač tada, kai jie nori parodyti kaip reikia žaisti su jų pačių padovanotais žaislais – žiūrėkime atlaidžiai, dabartinių senelių vaikystėje žaislai nebuvo tokie įdomūs.

Leiskime vaikams kurti kitokius, unikalius santykius su jų artimaisiais, kurie bus svarbūs net ir šventėms praėjus. Nerizikuokime jais dėl mūsų tėvystės prioritetų. O žinote, kodėl neverta? Nes būtent mes, tėvai, darome didžiausią įtaką savo vaikų savivertei ir jų požiūriui į pasaulį. Tad keletas dienų su dviprasmiškais komentarais tikrai nėra pasaulio pabaiga ir jie garantuotai neturės ilgalaikės įtakos vaikų gyvenimui.

Na, taip, sutinku, gali prisireikti kelių reabilitacijos dienų nusipurtant senelių perlepinimą, tačiau net ir tai vaikai tikrai išgyvens be didesnio vargo.

Pilkoji zona reikalauja paaiškinimo

Tačiau kartais ne viskas būna taip paprasta ir pasijuntame lyg patekę į tokią pilkąją zoną. Kalbu apie aplinkinių elgesį, tokį į kurį galėtume nekreipti dėmesio ir nutylėti, tačiau pastebime, kad mūsų vaikai pasijunta nepatogiai, išsigąsta ar tiesiog jų akyse atsiranda daug klaustukų. Kaip elgtis tada? Svarbiausia – susilaikykime nuo komentarų pačiame situacijos įkarštyje. Vietoje to, susikoncentruokime į savo vaikus ir skirkime minutę laiko, kad būtent jiems paaiškintums, kas gi čia atsitiko.

Suerzintas vaikų šurmulio dėdė pakėlė balsą – pasakykime: „Taip, dėdė pasakė labai garsiai, matau, kad truputį išsigandai. Jis pavargo nuo triukšmo ir nesusilaikė, bet tu žinai, mes visuomet stengiamės kalbėti ramiu balsu.“

Kažkas pasakė TĄ žodį, kurio prašėme vaiko nevartoti – priminkime: „Kartais ir suaugusieji pasikarščiuoja. Visgi, mes jau apie tai kalbėjome, tai nėra mandagus žodis ir mes šeimoje taip nekalbame.“

Kartais atsiduriame situacijoje, kai kitiems drauge esantiems vaikams taikomi griežti auklėjimo metodai. Tokie, kurių jūsų vaikui gal netgi kiek gąsdinantys ar nesuprantami. Taip ir paaiškinkime – kiekvienoje šeimoje yra skirtingi susitarimai ir taisyklės. Nepaisant to, kad teta daro taip ir taip, mūsų namuose tas nėra reikalinga.

Kokia gilesnė tokių paaiškinimų prasmė? Jie ne tik pasitarnauja tam, kad mūsų vaikai lengviau suprastų juos supantį pasaulį, taip parodome ir savo poziciją: aš matau, kas vyksta, ir tam nepritariu. Mes šeimoje bendraujame kitaip, tačiau kitose šeimose gali būti įvairiai. Tiesiog toks yra pasaulis, ne visur viskas yra vienoda.

Taip pat, kaip jau tikriausiai ir patys atspėjote, tokie pastebėjimai gali padėti aplinkiniams nusiraminti ar netgi pažvelgti į savo elgesį iš šono. O kadangi komentarai nėra nukreipti tiesiogiai į įsismarkavusį žmogų, jie tarsi pakimba ore ir nekursto konfliktų.

Ne arba kur turime įsikišti

O dabar griežtojo NE zona, arba situacijos, kuriose mūsų vaikams darbais, o ne žodžiais galime įrodyti, jog esame jų pusėje ir kad jie, esant reikalui, gali pasislėpti už mūsų nugaros.

Mano pasaulyje, visų pirma, tai situacijos, kuomet peržengiamos ribos, susijusios su vaikų kūno autonomija. Mūsų palaikymo neretai prisireikia vos atvykus į svečius, kol vaikas dar batų nenusiavė, o į jį jau žiūri daug porų akių ir visi kalbina, kalbina, kalbina… Palaikykime ant rankų, neskubinkime sveikintis, o juo labiau apsikabinti ar bučiuotis.

„Kai norės, Sofija būtinai Jus pabučiuos, gal paspausi tetai ranką? Ne? Jei persigalvosi vėliau, galėsi paspausti.“ Sakote teta įsižeis? Tada iškyla kitas klausimas – kas visgi šioje kompanijoje suaugęs? Ir, beje, esu girdėjusi ir net mačiusi realybėje, kad net ir negavusios bučkio, tetos tikrai išgyvena. Tiesa sakant, jos dažniausiai tai labai greitai pamiršta.

O prasidėjus linksmybėms, neverskime savo vaikų į jas nedelsiant įsitraukti. Palikime jiems nuspręsti patiems: kada nulipti nuo kelių ir eiti žaisti su vaikais. O į nepailstančius raginimus tiesiog atsakykime: „Kai Lukas bus pasiruošęs, jis būtinai prisijungs.“ Pamatysite, kai paliksite vaikui laisvės nuspręsti pačiam, drąsa atsiranda daug lengviau. Ir tai bus JO, būtent jo paties priimtas sprendimas.

Tas pats požiūris galioja ir tuomet, kai kažkas nori pakilnoti ar pasupti vaikus – tokiam veiksmui turi pritarti būtent jie patys. O jei jie nenorės būti kilnojami, žinos – iš mūsų gali tikėtis besąlyginio palaikymo dėl tokio jų sprendimo.

O šalia to, verta prisiminti, kad nuo įspūdžių pertekliaus, visai nekeista, jei vaikus užplūs daugybė emocijų. Kad kokia visai nekalta situacija gali būti verksmo priežastimi. Kaip taisyklė, tuomet visi supuola raminti nuliūdusio vaiko, kad neretai tik pablogina situaciją. Tad jei taip nutiko, leiskime vaikui nusiraminti oriai – kartu iššeikime į kitą kambarį, pasislėpkime, papasakokime kokią istoriją, pabūkime ir, nurimus jausmams, grįžkime atgal. Juk net mums, suaugusiems, kartais sunku nuo viso šurmulio, tad ar galime pykti, jei vaikams prisireikia pagalbos?

O jei nurimti reikės ne vaikams, o mums patiems – prisiminkime: IR TAI TAIP PAT PRAEIS. Ir tai tikrai praeina.

Tad būkite sveiki, ramūs ir užtikrinti savo tėvystės pasirinkimais! Gražių ir nuotaikingų artėjančių švenčių.