Kodėl dažnai su mažais vaikais elgiamės taip, kaip niekada neleistume sau elgis su suaugusiaisiais?

Ar tai, jog jie maži, leidžia mums neperspėjus čiupti juos ir neštis mums vieniems žinoma kryptimi? O gal mažos nosytės tiesiog prašosi būti paliestos be leidimo? O jų verksmas, (tiesa, kartais toks graudus…), tikrai turi būti kuo greičiau nutildytas rodant įsivaizduojamą tigrą už lango?

O jei pažvelgtume į juos naujomis akimis – kaip į visaverčius, sąmoningus žmones, kurie nuo pat gimimo yra verti pagarbos, įsiklausymo į jų nuomonę ir jausmus? Kas, jei toks požiūris padėtų jiems jaustis saugesniems, labiau pasitikintiems savimi ir sukurtų tvirtą tarpusavio ryšį su tėvais?

Čia ieškome atsakymų į klausimus, kaip mūsų pačių būsenos bei požiūris lemia tėvystės patirtis, kaip galime labiau mėgautis tyrinėdami pasaulį mūsų vaikų ritmu, kalbame apie pagarba paremtus tarpusavio santykius, kai įsiklausydami į vaikus, aplinką ir save, sąmoningai sugeriame kiekvieną bendrą patyrimą.

Sijojame tai, kaip buvome auklėjami patys, kad pasiliktume tik tai, kas suteikia laimės šiandien.

Noras rašyti apie pagarbą tėvystėje nejučia pagauna ir labai stipriai veda skaitant Magdos Gerber (Magda Gerber, RIE požiūrio į tėvystę kūrėjos) ir jos mentorės Emmi Pikler mintis, klausantis įkvepiančių Janet Lansbury garso įrašų, kuriuose ji aistringai kalba apie tai, kaip mes vis labiau galime gerbti vaikus ir jų vaikystę, gilinantis į kitas tėvystės filosofijas, skatinančias ne „spręsti problemas“, o pirmiausia plėsti savo suvokimą, keisti požiūrį ir atrasti sąmoningą tėvystės balansą čia ir dabar. Mėgaujantis. Lėtai.

Mano vardas Dovilė. Sulig dukryčių gimimu, prasidėjo mano motinystės tėkmė. Dvynės Sofija ir Tėja yra kantriausios ir išradingiausios mano sutiktos mokytojos, jau vien savo atėjimu sugebėjusios įtraukti mane į neišsenkantį mėgavimąsi mūsų santykiais. Vieną akimirką jos moko mane kantrybės, kitą – vien savo šypsena geba švystelti į nepamatuojamos laimės būseną. Jos atėjo į mūsų šeimą laisvos viduje, atvirai ir be vertinimo priimdamos šį pasaulį, nežinodamos, kodėl reikia kreipti dėmesį į aplinkinių nuomonę, nusiteikusios daugiausia laiko praleisti darydamos tai, kas džiugina jas pačias. Mums beliko tiesiog visa tai branginti ir saugoti.

 

Mano vardas Asta ir aš esu truputį pašėlusi mažos mergytės Leilos mama. Kiekvieną rytą Leila pabunda pilna energijos ir entuziazmo žaisti, smalsumo tyrinėti ir atrasti. Ją stebint, man pasirodo taip keista, kad mes tarsi visiškai pamirštame tą būseną – pašėlusią nuostabą – patekę į suaugėlių pasaulį. Taigi sekdama Leila, noriu pačiupti viską, kas yra šiek tiek kitaip, įdomiau, netikėta ir galbūt netgi meta iššūkį priimtoms gyvenimo ir tėvystės / motinystės taisyklėms.