Mes suaugę. Jie – mažyčiai. Jie vis dar bando išsiaiškinti, kokie mūsų lūkesčiai ir tinkamo elgesio taisyklės. Reikšti savo užgaidas yra jų raidos poreikis ir jie dar sunkiai (jei išvis) geba kontroliuoti savo impulsus. Jei tik žinotume, kokios sudėtingos ir smarkios jėgos valdo mūsų mažylius, argi taip asmeniškai reaguotume į jų muštynes, kandžiojimąsi, priešgyniavimą bei atsisakymą susitarti?

Toks elgesys mus išmuša iš vėžių – supykstame, susierziname ar išsigąstame. Akimirksniu pamiršę, jog esame suaugę, kakta į kaktą susigrumiam su gerokai už mus mažesniu pypliu. Mus gali patraukti noras atsikirsti ar netgi suduoti bei kąsti atgal! Arba bandome susigrąžinti kontrolę griežtai jiems primesdami savo valią, gėdindami ar taikydami bausmes vien tam, kad tik tas mūsų vaikas pasimokytų.

O galbūt mes pasirenkame priešingą kelią? Bijodami akistatos su savo mažylio ar savo pačių pykčiu, tiesiog pasiduodame. Pradedame savo vaikui nuolaidžiauti, dvejojame, kažką nerišliai vapame ir šokinėjame pagal jų dūdelę. Gal netgi maldaujame nustoti ar imame verkti, kad tik vaikas mūsų pagailėtų.

Jei tam kartui toks mūsų atsakas į nepageidaujamą elgesį atrodo efektyvus, ilgainiui tai sukelia tik daugiau problemų. Dėl mūsų nesugebėjimo susivaldyti (ką mūsų vaikai tikrai jaučia ir supranta – ir net nemanykite kitaip!) tas vienkartinis eksperimentas ar impulsyvus poelgis gali virsti nuolatine elgesio problema. Vaikai supranta, kai jų autoritetas praranda savitvardą, ir dėl to jaučiasi mažiau saugūs bei pernelyg įtakingi. Bausmės veda prie baimės, pagiežos ir nepasitikėjimo. Tačiau mūsų nenoras nustatyti aiškias ribas taip pat turi neigiamų pasekmių – tai nerimastingumas ir nesaugumo jausmas bei elgesys, kuriuo dar labiau bandoma mūsų kantrybė.

Galiausiai toks mūsų atsakas nėra sėkmingas, nes jis netenkina poreikio, kurį vaikai reiškia savo netinkamu elgesiu – pagalbos šauksmo. Kai mažamečiai krečia išdaigas, jiems reikia mūsų pagalbos. Tai tikrai taip paprasta. Bet kaipgi jiems padėti?

Požiūris ir nusiteikimas

Jei sugebame suvokti nemalonius savo vaiko veiksmus kaip trumpą proto užtemimą – mažylio pagalbos šauksmą, mūsų vaidmuo ir atsakas tampa daug aiškesni. Kadangi esame suaugę ir subrendę žmonės, tai reikštų perlipti per save, savo principus ir suteikti savo vaikui pagalbą.

Kaskart prisiminę, jog sunkus elgesys – tai ne kas kita kaip mažo pasimetusio vaiko pagalbos šauksmas, pradedame suprasti, kad tokį elgesį priimti asmeniškai yra mažų mažiausiai kvaila. Tuomet suvokiame šių savo reakcijų absurdiškumą: „Kaip tu galėjai taip su manimi pasielgti nepaisant visko, ką aš dėl tavęs darau?! Kodėl tu neklausai?“ Mūsų požiūris suteikia mums kantrybės, pasitikėjimo savimi ir padeda išlaikyti ramią povyzą – visa tai, ko mums taip reikia, kad sugebėtume padėt savo vaikui.

Taigi kalbamės su vaiku ir laikomės nuoseklumo: „Matau, jog tau sunku nesimušti, tad aš tau padėsiu laikydama tavo rankas“. Galime tą sakyti savo mintyse arba tiesiogiai savo vaikui. Arba tariame: „Aš tau neleisiu muštis. Tu supykai, jog turėjau atimti iš tavęs savo telefoną, kai norėjai su juo žaisti. Aš suprantu“.

„Aš tau neleisiu manęs kandžioti. Man skauda. Aš dabar tave padėsiu ir surasiu ką nors, ką tu galėtum saugiai kramtyti“.

„Ar tu gali įeiti į vidų pats, ar norėtum, jog tau padėčiau? Man rodos, tau reikia pagalbos, tad aš tave paimsiu ir įnešiu“.

Inkaras vaikų emociniame gyvenime

Mes savo vaikams padedame ir leidžiame jiems į mūsų pagalbą atsakyti emocijų audra, nes jiems reikia pagalbos ir šioje srityje. Mūsų pagalba jiems yra tarsi inkaras – mūsų kantrus buvimas ir empatija leidžia jiems saugiai išplaukti iš emocijų bangos. Kai audra nuslūgsta, jiems reikia, jog mes įvardytume jų jausmus, atleistume, suprastume ir visa tai pamirštume – tam, kad ir jie pamirštų ir gyventų toliau. Juk kaip mes galėtume laikyti pagiežą žmogui, kurio impulsai stipresni už jį patį?

Visai neseniai pati savo namuose susidūriau su tokia situacija, kuri privertė mane susimąstyti, kai 22:45 val. turėjau priminti savo paauglei, kad jau laikas miegoti. Visai sutrikau pamačiusi besiartinantį savo dešimtmetį, kuris jau 21 val. buvo nuėjęs miegoti. Iš pradžių maniau, kad gal jis eina į tualetą, bet tuomet jis išlemeno kažką, ko niekaip negalėjau suprast: „burbt burbt… žiūrėti televizorių“

„Ką??“ Vėliau supratau, kad jis vaikšto per miegus. Jis nuo neatmenamų laikų turėjo savo naktinį ritualą kalbėti ir rėkauti per miegus, kas visada linksmindavo jo gretimuose kambariuose miegančias seseris. Jis gan dažnai per miegus atsisėdęs lovoje skelia vieną kitą frazę, bet retai kada „sumąsto“ išeiti pasivaikščioti.

„Duok man žiūrėti televizorių“, – jis vėl pakartojo. Šįkart jau supratau… maždaug. Visas sumišęs, stiklinėmis akimis jis išlemeno: „Nieko nesuprantu“, – ir nusvirduliavo link laiptų.

„Ne, tik ne tai… marš atgal į lovą“. Jis bandė išsilaisvinti, kai bandžiau jį sulaikyti. Mes susigrūmėme. Šiaip jau jis yra gan stiprus raumeningas vyrukas – stiprus priešininkas net ir per miegus. Tačiau man šiaip ne taip pavyko jį nuvesti atgal į kambarį ir paguldyti ant lovos, kur jis kaip mat nurimo ir nutilo.

Tad ką bendro per miegus vaikštantis dešimtmetis turi su priešgyniaujančiu dvejų–trejų metų mažyliu? Tokio amžiaus vaikai jau yra pakankamai sąmoningi ir supratingi, tačiau tai nebūtinai atsispindi jų elgesyje. Jų savikontrolė ne ką stipresnė nei mano lunatikuojančio sūnaus. Ir taip pat kaip mano sūnui jiems reikia, kad mes susidorotume su jų išdaigomis ramiai, su pasitikėjimu ir neužsiplieksdami.

Kaip reaguoti ramiai ir nerūpestingai

Neseniai telefonu konsultavau vieną mamą, kuriai labai patiko mano vartojama frazė „ramus nerūpestingumas“ . Kaskart, kai jos vaiko elgesys ją išmuša iš vėžių, ji sau pagalvoja „ramus nerūpestingumas“. Sulaukus naujos atžalos, šios mamos pirmagimis turėjo susigyventi su milžinišku gyvenimo pokyčiu, ir ji pamena turėjusi įsivaizduoti „ramaus nerūpestingumo“ būseną gana dažnai. Dabar jai to prireikia vis rečiau, nes jos gebėjimas kaskart reaguoti ramiai ir nerūpestingai padėjo jam išgyventi šį sunku etapą palyginti greitai.

Beje, šios būsenos suvaidinti mums nepavyks. Tėvai kaip geri aktoriai šia būsena turi tikėti. Šį tikėjimą mes įgauname tuomet, kai mums pavyksta išlaikyti realistiškus lūkesčius, ir nusiteikiame, jog mes esame suaugę, ir nepaisant nieko, mūsų vaikas yra dar mažas, o disciplinavimas yra tiesiog pagalba.

Kitos mamos žinutė mane privertė nusišypsoti:

 

Brangi Janet,

Mano 16-kos mėnesių sūnus Jamie pamėgo muštis – teisingiau, mušti mane. Man rodos, kad jam tiesiog linksma taip išdykauti. Turiu omeny, kad jis nei išalkęs, nei pavargęs, nei susierzinęs. Priešingai, rodos, kad jam mano „Auuu!“ suteikia daug džiaugsmo, tad jis tą nori išgirst vėl ir vėl. Jis taip mielai sau krykštauja „Au! Au! Au!“ kaskart bandydamas man suduoti per veidą, ištisai juokdamasis. Jau daugybę kartų bandžiau sakyti: „Aš neleisiu tau to daryti“, ir „Ne“, švelniai sulaikydama jo rankytes. Taip pat stengiuosi nutaisyti rimtą veidą, kad į tokį elgesį neatsakyčiau šypsena, bet nesusinervinu ir nesupykstu.

Suprantu, kad jam dar nesusiformavo empatijos jausmas, visgi jis nuolat tranko mane ir dabar tą patį bando daryti mūsų senučiukei katei.

Be to, praeitą savaitę jis pataikė man į akį – sunku nesupykti, kai išties skauda. Gal turit kokių patarimų?

Jennifer

 

Kaip ir dauguma imlių mažylių, Jamie lyg koks rimtas kino kritikas puikiai perpranta prasto lygio pasirodymą. Jo neįtikina „rimtas veidas“. Jis vienąkart išgirdo „Au!“ ir jam to pakako. Jis žino, kad ta reakcija niekur nedingo. Tad kaskart bando ją išgaut iš savo mamos, ir tai sukelia jam daug džiaugsmo.

Jennifer turi išties patikėti, kad visa tai nieko rimto. Jai reik galvot „nuoooboodu“, kai ji švelniai, bet tvirtai sustabdo Jamie ranką, besitaikančią jai suduot. Norint, kad toks elgesys liautųsi, ji turi nebepriimti to kaip rimtos problemos ir suvokti savo mažojo vyruko elgesį kaip visiškai negrėsmingą. Šiuo metu ji įsisuka į visą dramą (suprantama, to sunku išvengti su tokiu žaviu jaunuoliu).

Visas tokio mūsų ramaus požiūrio ir nusiteikimo pagelbėti grožis slypi tame, kad mūsų vaikai gali atsipalaiduoti žinodami, kad mes visada juos palaikysime. Jie žino, kad mes smarkiai nesutriksime dėl jų išdaigų. Jie gali būt tikri, jog turi inkarus – kantrius mokytojus, kurie geba pakankamai lengvai susidoroti su bet kokiais jų metamais iššūkiais.

Žinodami, jog tėvai jiems visuomet padės susidoroti su tokiu elgesiu, kurio jie patys nesugeba valdyti, vaikai jaučiasi esantys saugūs susidurti su sunkumais klysti bei augti ir ramiai sau mokytis.

„Mažyliai bando ribas, kad pažintų save ir kitus žmones. Stabdydami vaikus tvirtu, bet švelniu būdu, kai jie bando mūsų ribas, mes padedame jiems susivokti savo pasaulyje ir jaustis saugiems.“ – Irene Van der Zande ir Santa Kruso Kūdikių ir vaikų skyriaus  knygoje „1, 2, 3…The Toddler Years“ (liet. „1, 2, 3…Mažylių metai“).

Tolesnius patarimus, kaip suprasti ir elgtis su dažnai pasitaikančiomis elgesio problemomis, skaitykite mano naujojoje knygoje:

NO BAD KIDS: Toddler Discipline Without Shame (liet. „Blogų vaikų nebūna: mažylių auklėjimas be kaltės jausmo“).

Jei norite sužinoti daugiau būtent apie kandžiojimąsi, tuomet rekomenduoju Lisos Sunbury straipsnį Toddler Bites (liet. „Mažylis kandžiojasi“).

***

Su autorės sutikimu, išverstas Janet Lansbury straipsnis: Biting, Hitting, Kicking And Other Challenging Toddler Behavior. Iš anglų kalbos vertė Ieva Ranonė.

Nuotrauka: Kristina Rutkauskienė