Mūsų perdėtas dėmesys žaidimui, visos knygos, straipsniai ir tinklalapiai šiuo klausimu atrodo kiek ironiškai. Argi tyrinėjimas, kūryba, mokymasis ir socializacija savarankiškai žaidžiant kažkada nebuvo tiesiog įprastas vaikų laiko leidimo būdas? O dabar, panašu, kad mes vargstame, siekdami grąžinti tokį žaidimą. Kaipgi tai nutiko?

Manau, kad šios paslapties sprendimą atidėsiu kitam kartui, tiesiog dabar apie tai kalbu, kad priminčiau, jog žaidimas būdavo ir vis dar yra vaikams natūrali būsena. Vaikams nereikia, kad mes parodytume ar išmokytume juos, kaip žaisti (ar žaisti už juos, kol jie stebi). Jiems tereikia, jog mes užtikrintume pakankamai įdomią, jaukią ir saugią aplinką, o taip pat apribotume trukdžius (tokius kaip mes patys)… Lengviau pasakyti, nei padaryti.

Štai keletas patarimų:

1. Dienotvarkėje paskirkite laiko žaidimui. Daug laiko.

Nuo ankstyvos vaikystės tebūnie laikas tarp maitinimų ir miego skirtas žaidimams. Sukurkite saugią vietą, pritaikytą vaikui judėti, kad jam netrukdytų per didelė erdvė ir pasirinkimų galimybės. Pirmus keletą metų paprastai pakanka mažo kambario, ar atskirtos kambario dalies. Apgalvokite, kaip patys galėtumėte patogiai sėdėti šioje erdvėje ar netoli jos, o taip pat girdėti, kas joje vyksta, kol užsiimate savo veikla. Jei tik įmanoma, sukurkite tokią edvę gryname ore.

Mūsų nustatyta dienotvarkė turi būti lanksti ir atitikti vaiko ritmą. Dienotvarkės tampa įpročiais, o geresnio įpročio vaikams nei žaidimas nelabai ir sugalvosi.

2. Žaidimą įveskite pozityviai, atvirai ir palaipsniui.

Žaidimų laikas yra dovana kūdikiams ir vaikams, o taip pat ir tėvams, nes kai vaikai užsiėmę, mes galime atsipūsti ar atlikti savo darbus. Tačiau vaikai turi ypatingą radarą, gebantį iš toli nuspėti mūsų užmojus, todėl mums nepavyks tiesiog palikti vaiko žaisti. Niekas, nepriklausomai nuo amžiaus, nenori jaustis tiesiog paliktas ar pastumtas į šalį dėl svarbesnių dalykų. Todėl pereikite į žaidimų laiką lėtai ir palaipsniui. Kurį laiką pabūkite šalia, skirkite vaikui dėmesio, pasakykite jam, kur būsite, ką veiksite ir kada grįšite. Vaikams, kurių tėvai išsliūkina patylomis, sunku ilgą laiką susikoncentruoti į žaidimą. Jie dirsčioja per petį, kad pasitikrintų, ar dar neišėjome.

3. Neridenkite kamuoliuko atgal. Išmokite būdami kartu skatinti savarankišką žaidimą.

Aš žinau, neridenti kamuoliuko atgal, kai vaikas jį paridena jūsų pusėn, skamba beveik šventvagiškai. Tačiau įsižiūrėjus į vaikų žaidimą, galima pastebėti, kad dažniausiai jie eksperimentuoja. „Kas bus, jei aš pastumsiu kamuoliuką?“ – svarsto jie. Tokie ekspermentai tęsis, jei mes susilaikysime neįsikišę.

Visada labai paprasta daryti kažką, kas įtraukia vaikus – daug sunkiau tiesiog tyliai stebėti ar reaguoti paprastai: „Tu pastūmei kamuoliuką ir jis nuriedėjo“, kas nekeičia jų vidinės minčių krypties, tačiau patvirtina, jog atkreipėme dėmesį.

Mūsų darnus pasyvumas leidžia vaikams būti aktyviems ir ne tokiems priklausomiems nuo mūsų, dėl ko jie gali žaisti. Būtent tai yra savarankiško žaidimo puoselėjimo menas.

4. Saugokitės per didelio stimuliavimo ir ekranų.

Vaikai neprasimano žaidimų, jei yra galimybė rinktis ekranus (televiziją, kompiuterius, išmaniuosius telefonus). Pamėginkite atsisakyti ekranų pirmaisiais gyvenimo metais, o ir vėliau apribokite naudojimąsi jais popietės ramybės laikui. Jei tikitės sukurti įprotį žaisti savarankiškai, ekranai tam tik trukdys.

5. Nesibaiminkite nuobodulio monstro.

Kas atrodo lyg nuobodulys, dažnai yra nuovargis ar tiesiog sveikas panirimas į save, reikalingas vaikams, kad sugalvotų kitą puikią idėją. Nuobodulys, vaizduotė ir lengvumas, su kuriuo vaikai kadaise savarankiškai žaidė, sudaro bendrą visumą, ir ta visuma pamažu nyksta. Kas gi toleruos panirimo į save akimirką, kai ekranai yra pasiruošę linksminti ir prablaškyti? Et… geriau nepradėsiu.

Čia rasite daugiau įkvepiančios informacijos:

Kas yra žaidimas? (ang. ,,What is play?”), Viskas, ko jiems reikia, yra žaidimas (ang. ,,All they need is play”) ir visi kiti straipsniai iš Lisa Sunbury tinklaraščio Regarding baby.

Įspūdingas keturių dalių žaidimas pagal Nadine ir Anna iš Mamas in the making.

***

Su autorės sutikimu, išverstas Janet Lansbury straipsnis: Independent Play: Five Hints to Get the Ball Rolling

Nuotrauka: Kristina Rutkauskienė