Jei iš daugybės nuostabių dalykų, kurie atėjo į mūsų namus kartu su RIE tėvystės filosofija, galėčiau pasilikti tik vieną, tai neabejotinai būtų TAIP erdvė. Esu tikra, jog be šios erdvės mano pusantrų metų dvynukės per vieną dieną išgirstų tiek draudimų ir „Ne“, kiek nėra girdėjusios per visą savo gyvenimą. Nežinau, kaip jūs, bet aš daug labiau mėgstu atsipalaiduoti ir neužsiimti nuolatiniu vaikų drausminimu. 

 

Trumpai tariant, TAIP erdvė – tai saugi, uždara vieta namuose, kurioje vaikai gali netrukdomi žaisti, o tėvai, žinodami, jog vaikai yra visiškai saugūs, užsiimti jiems reikalinga veikla. Tarkim, pasimėgauti dušu vienumoje ar paruošti vakarienę be kruopų mandalos ant virtuvės grindų.

Įsivaizduokite, pradeda mažylis judėti keturiomis po namus, o čia – tikras įdomybių pasaulis. Visi daiktai, kuriuos iki šiol stebėjo iš tolo, staiga tampa beveik pasiekiami: stalčiai, kėdės, viską norisi paliesti, patikrinti, palaižyti. O jei dar namuose yra laiptai… O jei mama paliko telefoną pasiekiamoje vietoje… O tie tėčio batai… Puldinėjančiam nuo vienos prie kitos įdomybės mažyliui lengva pasijusti tarsi atrakcionų parke, kur norisi išbandyti kiekviena karuselę. Ir kuo greičiau! Tik čia mažąjį tyrinėtoją dažnai sustabdo jį prižiūrinčių suaugusiųjų draudimai: ne, negalima, nelipk, neimk. Tokie draudimai kelia įtampą mums, nutraukia genialius mažųjų užmanymus, o didžiulis veiklų pasirinkimas trukdo susikoncentruoti ilgam ir ramiam savarankiškam žaidimui.

Vaikų žaidimas yra jų pirmasis rimtas darbas.

,,Vaikų smegenų tyrimai įrodo, kad ilgai susikoncentruodami ties pačių pasirinkta veikla vaikai atlieka gana sudėtingus mokymosi ir tyrinėjimo eksperimentus, mokosi spręsti iškilusias problemas, ugdo kūrybiškumą ir lavina savarankiškumą”, teigia neuromokslininkė Alison Gopnik. Todėl svarbu užtikrinti, kad vaikai turėtų galimybes netrukdomi pasinerti į savo sugalvotus žaidimus, kurių nepertraukinėtų draudimai, intensyvi stimuliacija ar kiti išoriniai dirgikliai. Patys pagalvokite, ar labai apsidžiaugiame kokiu klausimu ne į temą, kai susikaupę dirbame?

Geriausios sąlygos tokiam vaikų žaidimui – TAIP erdvėje. Čia vaikui suteikiama visiška žaidimų laisvė apibrėžtoje, saugioje aplinkoje, kur jis gali netrukdomas tyrinėti ir mokytis. Na, dažniausiai beveik netrukdomas, gi sunku tėvams susilaikyti…

Tokia erdvė gali būti vaiko kambarys arba tvorele atskirta bet kokio kito kambario dalis. Čia laikome ir įvairius objektus, kuriais leidžiame vaikui žaisti ar tyrinėti. Taip pat susikuriame mažą kampelį sau, kad galėtumėme pasimėgauti stebėdami žaidžiantį vaiką. TAIP erdvėje, kaip jau nuteikia pats pavadinimas, taip sakome bet kokiai vaiko sugalvotai veiklai, pasitikėdami, kad jis geriausiai žino, kuo ir kaip jis norėtų užsiimti. Draudžiama tik tai, kas gali sukelti fizinę žalą, ypač kai erdvėje yra daugiau vaikų. Tad jei tikitės, kad mažylis vartys knygeles jų nekramtydamas – o šiame raidos etape kartonas prilygsta desertui – vadinasi, joms ne vieta TAIP erdvėje. Jas galite skaityti tik kartu, kuomet galite prižiūrėti. Mūsų namuose TAIP erdvėje yra didžiulis langas, į kurį labai smagu padaužyti žaisliuku. Ir nors į kitus namų langus daužyti neleidžiame, ant esančio TAIP erdvėje užklijavome specialią stiklą apsaugančią plėvelę – čia  leidžiami visi ekspermentai!

Be daugelio TAIP erdvės privalumų vaikams, svarbu ir tai, kad tėvams ji suteikia ne ką mažiau laisvės bei ramybės. Kai vaikai patenkinti žaidžia, galima juos trumpam palikti ir netrukdomiems atlikti reikalingus darbus, pagaminti vakarienę ar išsimaudyti. Juk virtuvė ir vonios kambarys laikomi vienomis iš nesaugiausių vietų vaikams, todėl ekspertai rekomenduoja apskritai vengti palikti šiuose kambariuose vaikus iki dvejų metų be nuolatinės akylos priežiūros arba pateikia ilgiausius sąrašus veiksmų, kuriuos turėtume atlikti, kad pritaikytume šiuos kambarius jų saugumui.

Tiesa, labai svarbu NIEKADA neišsliūkinti iš erdvės vaikui užsižaidus, kai jis to nepastebi. Turime visada pasakyti, kur einame, ką veiksime ir kada grįšime. Idealu, jei atlikdami savo darbus galime viena akimi matyti ir girdėti vaiką, esantį TAIP erdvėje, kad galėtumėme atsiliepti, jei iškiltų neatidėliotinas poreikis.

Tačiau didžiausias malonumas – sąmoningai stebėti TAIP erdvėje žaidžiančius vaikus.

Būtent, tiesiog stebėti, jų nepertraukiant, neinicijuojant žaidimų, tiesiog priimant vaiko pasirinktą veiklą kaip šiuo metu jam pačią geriausią. Man pačiai toks žaidžiančių vaikų stebėjimas prilygsta meditacijai – ta galimybė matyti, kaip maži pirščiukai gali ilgiausiai tyrinėti skylutes kiaurasamtyje (taip, tai labai mėgstamas žaislas), nepailsdami bando ant kamuolio uždėti puodelį ar patikrinti, kiek pliušinių žaisliukų galima sutalpinti mažoje dėželėje… Tada suvoki, kiek bandymų kainuoja pažinti tai, kas mums, suaugusiesiems, atrodo savaime suprantama.

Jau matau skeptiškas šypsenas – ar tikrai vaikai noriai  būna „uždaryti“, kai tiek daug galimybių aplink? Ir taip, ir ne. Sutinku, jei nutarsite tokią uždaros žaidimų erdvės idėją pristatyti jau ūgtelėjusiam mažyliui, kuriam tapo įprasta siausti po visus namus, greičiausiai sulauksite daug vaikiško burbėjimo ar net rimto nepasitenkinimo. Gerokai paprasčiau, jei tokia erdvė būna paruošta vos atsiradus pirmosioms galimybėms judėti po namus, o laikas žaidimų erdvėje tampa įpročiu ir kasdienės rutinos dalimi tiek vaikams, tiek ir juos prižiūrintiems suaugusiesiems. Ilgainiui visą laiką, neskirtą aktyviai vaiko priežiūrai, kaip valgymas, maudymas, sauskenių keitimas r panašiai jis vienas ar kartu su mumis praleidžia būtent TAIP erdvėje – ten, kur visi jo žaislai, jo veiklos ir jo tvarka.

Kad įsitikintumėte, ar sukurta TAIP erdvė yra saugi vaikui pasilikti vienam, trumpam įsivaizduokite, kad jus netikėtai geram pusdieniui iš namų pagrobia ateiviai. Kai pagaliau jie nuspręstų jus grąžinti atgal, savo vaiką turėtumėte rasti TAIP erdvėje alkaną, nuliūdusį, pilnomis sauskelnėmis, tačiau visiškai saugų fiziškai. Todėl šioje erdvėje turi būti tik tie objektai, su kuriais vaikas gali netrukdomai žaisti, baldai, kuriais gali saugiai naudotis. Atsikratykite žaislų, jei yra bent menkiausia galimybė, kad vaikas juos išardys pavojingai smulkiomis detalėmis, išneškite baldus, ant kurių užlipęs gali nukristi, užsandarinkite rozetes bei apžiūrėkite erdvę ropodami ir vertindami vaiko akimis, kad būtumėte visiškai ramūs. O mažųjų alpinistų tėveliai dar turi ir įsitikinti, ar sustūmę dvi dėžes jie nepajėgs tiesiog perlipti apsauginės tvorelės.

Kai kurie tėvai teigia, kad jų visi namai yra absoliučiai saugūs vaikams, todėl atskira erdvė nereikalinga. Nors ir sunku patikėti, tikriausiai įmanoma pasiekti ir tai. O patikrinti paprasta – leiskite mažiems vaikams laisvai žaisti, jei per pusdienį neturėsite nė karto pasakyti „ne“, atimti iš jų rankų tų neįtikėtinai įdomių žirklių, mamos telefono, pasisėdėjimo tualete nelinksmins šauksmai už durų, o vaikai ilgam užsižais su saugiais objektais – sveikinu, jums tikrai pavyko. Tačiau  mes kalbame ne tik apie saugumą, bet netgi labiau apie TAIP erdvės įtaką ilgam nepertraukiamam savarankiškam žaidimui.

Ir tikrai, TAIP erdvei įrengti prireiks laiko, kūrybiškų sprendimų, galbūt ir kažkiek finansų. Galbūt teks pastumti ar visai atsisakyti didelio stalo svetainėje (žinau iš patirties ), tačiau stebėdama saugioje aplinkoje į žaidimus įsitraukusius vaikus ir, kol jie patys užsiėmę, gavusi kelias papildomas akimirkas sau, jau nebegaliu įsivaizduoti, kaip galėtume gyventi be jos.

Nuotraukos: Kristinos Rutkauskienės ir asmeninio archyvo